šliaužti

šliaũžti, -ia, -ė Š, Rtr, DŽ, KŽ 1. intr. SD36,255, Sut, N, [K], M, L, NdŽ, Krš rėplioti, ropoti paviršium: O žaltys didžiausias šliaužia pro duris S.Nėr. Skersai takiuką šliaũžia in sąsparą [gyvatė] Dgč. Aš pažiūru, ta mun sau čia gyvatikė jau par rankas bešliaužantì Žr. Ropoja kirmėlės par žagarais, šliaũžia Klt. Kas šliaužia ant žemės Ch5Moz4,18. 2. intr. eiti keturpėsčiam, repečkoti: Katytė pradėjo šliaužti, vilkdama žeme savo kūnelį J.Bil. Katė šliaũžia, šliaũžia, eina plozu, voliojas – buria lietų Aln. Dieną vilkai ir šliaũžia pas avis an pilvo, kai šuva Rod. Lapė ant svočią eidama, eidama, su ilga uodega šliauždama, šliauždama NS1361. Tuoj numetęs nuo galvos kepurę, atsigulė ant pilvo ir šliaužia kepurės pasiimtų BsPII276. Keliaklupsčiais šliaũžti NdŽ. Žemė išpijusi, negali keliais šliaužti, kasėjoms reikia pasilenkus rinkti Žem. Šliaũžėm anta kulnų (kẽlių), rovėm grikius Drsk. Šalta, vaikel, nešliaũžk an žolytės Pnd. Šliauždamas rinku uogas SD31. Rusai šliaužtè šliaũžė pry apkasų Erž. Ir čiaužte čiaužė, ir šliaužte šliaužė, pakol priejo ant gaidžio dešrą NS811(Vb).

šliaužtinaĩ adv. Rdn.

3. intr. NdŽ lipti, sliuogti: Šliaũžti į medį J.Jabl. Karties įsikabinęs, gali šliaũžt žemyn: šiaudai nečiauš Mžš. 4. intr. Dglš pamažu, nerangiai eiti, vilktis: Koja už kojos šliaũžia, laikraščius pasėmus Pv. Kur dabar šliaužì negalėdama?! Pvn. Kokia jau čia mano sveikata – šliaužiù guge pasremdamas Srj. Dar jau i vėl šliaũža biškį žmogus Trk. Piktuoju, o veizėk – i šliaũža pri vaikų Krš. Šliaũšu miegoti, gana smaksoti Krš. Popiet nusblandis, ir galėsma namo šliaũžt Ds. I vė reikia darban šliaũžt GrvT95. Pradėjo augt žolė, žiūrėk, jau ir šliaũžia vištų pulkas Slm. Pradės visi katinai šliaũžti į tą trobą Trk. | prk.: Reikia šliaũžtie drauge gyvenime Smal.

šliaužtinaĩ adv. Mžk, šliaužtinõs Vkš: Davatkos čemerių: į bažnyčią šliaužtinaĩ šliauža, o ką ištaiso! Krš. Šliauža šliaužtinõs į kūtelę Brs. ║ bastytis: Numūse nestova, šliaũža kažna kur i šliaũža Krš. Šliaũžia boba par pirkiom nuo ryto (nedirba) Klt. Nieko tam miške nėra, ale tos karvės šliaũš Plm.

5. intr. Yl ištisai, daug dirbti, triūsti: Seniejai ūkininkai pripratę šliaũžti – i šliaũža nu saulės lig saulės Krš. Ana visur važiuos, ans daugiau šliaũžė numie Trk. Senam i pritinka po numus šliaũžti – į darbus nebeini Rdn. A karvaitę, a kiaulę tu turi – dirbi, eini, šliaužì par kiaurą dieną Krš. Šliaužiù i šliaužiù apie tas kiaules par dienų dienas Rs. Nu ryto lig vakaro šliaužì šliaužì, o darbo nematyti Rdn. Šliaužiù šliaužiù visa purvina, o naudos nėr Klt. Kiekvieną dienelę šliaužì i šliaužì aple tus gyvolius Ub. ║ prižiūrėti, slaugyti, rūpintis: Aple svetimą kas dykai šliaũš Krš. 6. intr. NdŽ pamažu judėti į priekį (apie susisiekimo priemonę): Tas trambajus šliaũža toms dratėms – septyni vagonai, cielas traukinys Vkš. ║ vykti, važiuoti kur, lėtai judant: Šliaužiù kumeliūte par mišką, daboju – vilkas stovi Klt. Šliaužiù namo, ko aš čia būsiu – nenoriu, išvažiuosiu Mlt. A su ragėms, a ten su kuo i šliaũš tad jau į tą bažnyčią Sd. Pasikinkei derešį į šlajukus i šliaũžk Krkn. 7. intr. L, NdŽ, KŽ čiuožti, slysti: Ragučių guoktai šliaũžia per sniegą Pb. Dalgė šliaũžia per žolę, ir nieko anys nepadaro Lb. Šliaũžk subine pakalniuo nuo kalno J. ^ Kiaulė ledu šliaužia, dantų neišdaužia (brauktuvas) LTR(Slk). Dvi sukumpusios bobos keliu šliaužia (rogės) LMD(Sln). 8. intr. slinkti: Morenos sluoksnius paliko prieš tai šliaužę žemyniniai ledynai rš. Aš prišoku pri lango – bačka ugnies šliaũža pakalniuo: lingu lingu i par tus krūmalius kiūst kiūst LKT85(Grg). Būdavo, kerti kultuvu par pėdą, tai net šliaũžia grūdai Klt. Kietas dalgis kimba į sprandą, minkštas šliauža sprandu Šts. Žeme šliaužė andarokas LTR(Pnd). | Saulė, prasijuokusi savo spinduliais, raižo šliaužiančio debesies skvernus I.Simon. Nuo upės šliaužė rūkas rš. Šliaužia žeme didelis šešėlis S.Nėr. | prk.: Jo žvilgsnis šliaužė ežero paviršium T.Tilv. | refl.: Nesišliaũžia padalkos Lg. 9. intr. augant driektis, tįsti: Baltųjų dobilų stiebai šliaužia žeme ir į ją iš bamblių išleidžia plonas šakneles rš. Palei žemę šliaũžia [žolė] Ps. Šliaũžia [braškių] ūsai par žemę Ktk. Šliaužiantỹsis vėdrynas NdŽ. Šliaužiantysis prosnis LBŽ(I). 10. intr. NdŽ prk. eiti, slinkti (apie laiką): Taip ir šliaužė metų metai Dzidoriui Artojui Vaižg. Pamažu šliaužė pavasaris rš. 11. intr. pamažu, nepastebimai išsieikvoti, išsileisti: Oi pinigas šliaũžia! Aln. 12. tr. vilkti, tempti (kojas): Senis, kojas žeme pagal šliauždamas, nuejo J. Nekela [kojų] taip kaip reik, ale šliaũža valug žeme Lk. 13. tr., intr. minti, trypti; letenti: Šliaũžti slenkstį NdŽ. Šliaũža [viščiukai] po daržus, lesinė[ja], kitas i pasipera Krš. Šliaũža vaikai visur, aguonas skabo Krš.

◊ kẽliais šliaũš nors ir negalėdamas: Kẽliais šliaũš, o nueis Klt.

kẽliais šliaũžti

1. pataikauti, keliaklupsčiauti: Priš ūkvedžius kẽliais šliaũžk, kol ką gauni Kv.

2. labai norėti: Kitas kẽliais šliaužtinaĩ šliaũža pri butelio Rdn.

3. labai prašyti, maldauti: Kẽliais šliaũši, rankas bučiuosi – nedovenosu! Rdn. Sako, kẽliais šliaušiù, kad tik jos sūnus neimt Klt.

pilvù šliaũžti pataikauti: Nereikia pilvù šliaũžt Šil.

\ šliaužti; apšliaužti; atšliaužti; įšliaužti; iššliaužti; nušliaužti; pašliaužti; paršliaužti; peršliaužti; prašliaužti; prišliaužti; sušliaužti; užšliaužti